Pirmiausia kiekvienoje mokykloje turi būti asmuo, besirūpinantis narkotikų problema, kuriam būtų galima pranešti savo įtarimus. Labai svarbu gavus tokią informaciją išlaikyti konfidencialumą. Jei apie įtarimus sužinos kiti moksleiviai ir mokytojai, jaunuoliui iš karto bus užkabinta etiketė „narkomanas“. Tai neišvengiamai turės įtakos kitų asmenų požiūriui, elgesiui su juo. Neišlaikius konfidencialumo, moksleiviai praras pasitikėjimą suaugusiais ir nebetikės, kad šie nori jiems padėti, paremti.


Antra, išsiaiškinus šį faktą, labai svarbu užtikrinti, kad tėvai gautų visą jiems būtiną informaciją apie pagalbą teikiančias įstaigas ir konkrečius specialistus. Visų pirma reikėtų informuoti apie įstaigas ir organizacijas, teikiančias pagalbą dėl alkoholio, tabako, narkotikų vartojimo prevencijos, gydymo bei reabilitacijos (visus kontaktus galima rasti šioje interneto svetainėje). Be to, tėvams turėtų būti prieinama informacija apie mieste veikiančius psichikos sveikatos centrus, nemokamos telefoninės pagalbos numerius, nevyriausybines organizacijas, dirbančias su vaikais, dienos užimtumo centrus, krizių tarnybas bei kitas institucijas, teikiančias psichologinę, socialinę, pedagoginę ir specialiąją pagalbą. Reikėtų nurodyti mokykloje dirbančių psichologo ir visuomenės sveikatos priežiūros specialisto vardą, pavardę, individualaus konsultavimo grafiką, darbo telefoną, kitus kontaktinius duomenis.