Kiekvienam žmogui momentas, kai tampama priklausomu gali būti skirtingas, tačiau rezultatas visiems vienodas – iš piktnaudžiautojo narkotikais tampama narkomanu. Štai keturios tipiškos stadijos, kurias gali pereiti jauni narkotikus vartojantys žmonės:


Eksperimentavimas. Viena dažniausių priežasčių, kodėl pradedama eksperimentuojant vartoti narkotikus – smalsumas, noras suprasti, kaip tam tikra medžiaga veikia. Todėl šioje stadijoje nereguliariai vartojamas alkoholis, rūkoma, bandomi įvairūs narkotikai – kanapės, vaistai, lyginamas jų poveikis. Kadangi organizmas prie jų dar neįpratęs, galima atmetimo reakcija, apsinuodijimai. Ar žmogus toliau reguliariai vartos kokią nors medžiagą, neretai priklauso ir nuo pirmo pabandymo patirties.

Ankstyvasis problemiškas vartojimas. Šiuo atveju narkotinės medžiagos vartojamos reguliariai, dažniausiai – savaitgaliais. Kad vartojimas jau darosi problemiškas, rodo besivystanti tolerancija, t.y. žmogus nebereaguoja į narkotikus taip, kaip reagavo pačioje pradžioje, tad siekiant pradinio rezultato reikia vis didesnės narkotiko dozės. Be to, visada išlieka perdozavimo rizika ir pavojus susidurti su neaiškios kilmės bei itin pavojingos sudėties narkotikais.


Problemiškas vartojimas. Vartojama reguliariai ir dažniau nei tik savaitgaliais per pasilinksminimus, toliau didėja organizmo tolerancija, sunkėja neigiamos pasekmės, gali prasidėti depresija. Tolerancijos vystymasis dar nėra priklausomybė, nors dauguma narkotikų, kurie sukelia toleranciją, gali sukelti ir priklausomybę.


Piktnaudžiavimas. Alkoholis ar narkotikai vartojami impulsyviai, paprastai kasdien. Pasireiškia pirmieji priklausomybės požymiai. Priklausomybė – tai toks asmens elgesys, kai narkotinių medžiagų vartojimas jam tampa daug svarbesnis už tą jo elgesį ar veiksmus, kuriuos jis anksčiau mėgo. Svarbiausias priklausomybės rodiklis – asmens potraukis (dažnai labai stiprus, kartais nenugalimas) vartoti psichoaktyvias medžiagas. Pagrindinė neigiama priklausomybės savybė – šių medžiagų vartojimo kontrolės sumažėjimas. Kai smegenų ląstelės prisitaiko prie pastovaus narkotikų buvimo, normaliai funkcionuoja tik jiems veikiant. Todėl kai organizme narkotiko nebelieka, vyksta įvairios fiziologinės reakcijos – abstinencijos sindromas.