Siekiant įgyvendinti koncepciją „visuomenė be narkotikų“, „mokykla be narkotikų“ (psichoaktyviųjų medžiagų), 1980 m. rinkoje pasirodė narkotikų testai. Testų įranga prekiaujančios kompanijos dažniausiai inicijuoja visuomenės diskusijas apie naudingas testavimo galimybes. Ne paslaptis, kad ir pačios mokyklos pamėgo deklaruoti, jog įgyvendina „mokykla be narkotikų“ politiką, nes tai garantuoja gerą mokyklos reputaciją. Narkotikų testų naudojimas mokyklose remiasi prielaida, kad testavimas atbaidys vaikus nuo narkotikų vartojimo. Argumentuojama, kad eksperimentavimo ir su tuo susijusių pasekmių baimė motyvuos vaikus atsisakyti pagundos pabandyti psichoaktyviąsias medžiagas.


Tačiau ekspertai ginčijasi dėl prevencijos efektyvumo, naudojant gąsdinimu besiremiančius metodus. Taip pat pabrėžiama, kad gauti teigiami testų rezultatai gali sąlygoti vaikų „iškritimą“ iš mokymosi sistemos, kenkia jų mokymosi karjerai ir sudaro palankų pagrindą tolimesniam psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui. Testavimas kelia pavojų, nes įtarimas apie vartojimą gali paskatinti mokyklos bendruomenę vaiką priskirti prie „narkotikų vartotojo“ nebandant išsiaiškinti priežasčių, dėl kurių vaikas gali blogai jaustis ir taip skatinti vaiko socialinę atskirtį.


Taigi, kad ir kokiais mokytojai ir/ar tėvai tikėtų metodais ir būdais, taikomais psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijoje, etikos požiūriu jų teisės yra apribotos iki žinių ir vertybinių nuostatų perteikimo vaikams, jų įgūdžių ugdymo.


Labai dažnai tėvai ir mokytojai yra įsitikinę, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas paaiškina mokymosi nesėkmes ir, jų manymu, siekiant to išvengti, tereikia išlaikyti „mokyklą be narkotikų“. Kai kuriais atskirais atvejais narkotikų vartojimas tai lemia, bet iš tiesų labai sunku paaiškinti problemas mokykloje apskritai (ar vaikai maištauja prieš švietimo sistemą? ar jie turi asmeninių/šeimos problemų, kas skatina juos eksperimentuoti, kad išvengtų kasdienybės?). Taip pat problemas sunku paaiškinti ir remiantis testo rezultatais.


Dalis tėvų pasirinkdami mokyklas, deklaruojančias jų vidaus politiką kaip „mokykla be narkotikų“, mano, kad siekiant išsiaiškinti, ar jų vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, daug paprasčiau yra naudoti narkotikų testus nei artimai bendrauti su vaiku, remiantis vienas kito pasitikėjimu ir vaiko emocinio, socialinio bei intelektualaus vystymosi stebėjimas. Pavyzdžiui, gali būti per vėlu, kada tėvai supras apie testų „naudingumą“ ir kada išdrįs apie tai kalbėtis su vaiku. Psichoedukacinio mokslo atstovai pabrėžia, kad narkotikų testų naudojimas negali pakeisti dialogo (bendravimo) su augančiu, bręstančiu vaiku, kuriam reikalingas įgūdžių ugdymas, o ne vaiko elgesio kontrolė. Tuo tarpu kiti tėvai parenka savo vaikams „mokyklas be narkotikų“ ne norėdami, kad mokykla prižiūrėtų ir kontroliuotų jų vaiką, o tikėdami, kad mokykla garantuoja, jog jų vaikas nebus tarp kitų vaikų, kurie galbūt vartoja psichoaktyviąsias medžiagas.


Europos Tarybos Pompidou grupės Etikos platformos ekspertai pabrėžia, kad narkotikų testavimo technika priskiriama kontrolei ir prieštarauja mokyklos tikslams bei jos pagrindinei veiklai. Mokyklos, reaguodamos į socialinį ir politinį visuomenės spaudimą, bando prisiimti kitų atitinkamų institucijų atsakomybę ir vykdo narkotikų testavimą. Todėl remiantis žmogaus ir vaiko teisėmis testavimas mokyklose sudaro prielaidą etikos problemai. Pasak ekspertų, tinkamas Europos šalių sprendimas gali būti veiksmai, uždraudžiantys neteisėtas testavimo procedūras mokyklose. Tačiau mokyklų atsakomybė yra mokinti, lavinti, formuoti vaiko įgūdžius, gebėjimus ir vertybes. Į šių nuostatų perteikimą įtraukiamas ir mokymas laikytis taisyklių.


Mokytojų atsakomybei priskiriamas rūpinimasis jų mokinių ugdymosi, psichologinėmis ir pan. problemomis: bendraujant su mokiniu reikia išsiaiškinti problemos priežastis ir jas pašalinti. Kaip ir šeima (tėvai), taip ir mokykla (mokytojai) privalo mokyti vaikus, kad jie priimtų atsakingus sprendimus. Ugdant vaikų gebėjimus ir įgūdžius tinkamai vykdoma psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija tarp vaikų. Taip pat mokykla mokiniams turi perteikti žinias apie pavojų ir galimą psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą. Testavimas mokyklose iš tiesų kenkia, silpnina mokinio-mokytojo tarpusavio ryšį bei blogina psichosocialinę mokyklos aplinką. Mokslinių tyrimų įrodyta, kad mokyklos teigiama aplinka bei geri mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai yra apsauginiai veiksniai, mažinantys mokinių galimybes pradėti vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.


Jeigu šeima ir mokykla negalės padėti vaikui suprasti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pavojaus ir žalos sveikatai, neugdys gyvenimo įgūdžių, jeigu suaugusieji ar bendraamžiai vartos psichoaktyviąsias medžiagas vaiko ar draugo akivaizdoje, nenuostabu, kad ir vaikas gali nesugebėti pasipriešinti kitų aplinkinių įtakai. Tokį elgesį sąlygoja ir tai, kad vaikas į visuomenę yra „išleidžiamas“ be paaiškinimo apie galimus sudėtingus žmonių tarpusavio santykius, vaikas priima sprendimus, pagrįstus laisva valia, sveiku protu ar lakia fantazija. Mokyklos viena iš pareigų ir yra perduoti vaikams vertybes ir išugdyti tinkamus sugebėjimus. Tai pasiekti padeda tinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas bei tarpusavio pasitikėjimas.


Tik per nuoširdų mokinio-mokytojo bendravimą galima iš anksto pastebėti ir atpažinti, su kokiomis problemomis susiduria mokinys, kas gali pastūmėti vaiką pabandyti ir eksperimentuoti psichoaktyviosiomis medžiagomis. Tai yra efektyviau nei vėliau sprendžiant vaiko problemas, jau susijusias su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Bendravimo problema taip pat iškyla, kai pedagogai turi didelį mokymo programos krūvį ir nebėra pasirengę spręsti mokinių asmeninių problemų. Todėl mokiniai per silpnai įtraukiami į mokymosi procesą (Europos Tarybos Pompidou grupės Etikos platformos informacija).