Prevencinė veikla mokykloje

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija – tai priemonės, skirtos apsaugoti žmones (ypač jaunus) nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Pagrindinis prevencijos uždavinys – supažindinti jaunus žmones su socialinėmis ir pažintinėmis strategijomis, kurios padėtų atsispirti psichoaktyviosioms medžiagoms. Viena palankiausių aplinkų taikyti prevencines programas yra mokykla.
Pirma, vaikai ir moksleiviai čia praleidžia daugiausia laiko, pedagogai turi informacijos apie vaikus, kurios neturi tėvai ir kitos institucijos, jie gali pirmieji pastebėti ir neretai pastebi pavojaus ženklus.
Antra, kadangi psichoaktyviosios medžiagos dažniausiai pradedamos vartoti būtent mokykliniame amžiuje, tabako, alkoholio ir narkotikų vartojimo prevencija mokykloje itin svarbi.
Trečia, kai kurių tyrėjų nuomone, mokyklinės prevencijos programos yra veiksmingiausios, nes yra (ar bent jau gali būti) gerai suplanuotos, nuoseklios ir vykdomos parengtų specialistų.

Ko reikėtų siekti?

Daugelyje valstybių (tarp jų ir Lietuvoje) pagrindinį vaidmenį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijoje vaidina informacijos teikimas. Žinoma, labai svarbu suteikti vaikams ir moksleiviams reikiamų žinių apie alkoholio, tabako ir narkotikų žalą, tačiau ši priemonė turi gana ribotą poveikį, be to, joje trūksta konkrečių elgsenos ir socialinės sąveikos ugdymo komponentų. Todėl mokyklinės prevencijos programų tikslas turėtų būti ne tik švietimas, bet ir psichologinės-socialinės kompetencijos ir vertybinių nuostatų formavimas bei gyvenimo įgūdžių, kurie padėtų sveikai gyventi, kurti, sąmoningai rinktis, atsakyti už savo veiksmus ir suprasti poelgių padarinius, ugdymas. Asmeninių ir socialinių įgūdžių ugdymo programose nagrinėjamos sprendimų priėmimo, susidorojimo su sunkumais, tikslų nusibrėžimo ir savęs įtvirtinimo, bendravimo ir empatijos temos.
Taigi apibendrintai prevenciją mokykloje galima išreikšti tokia formule:
žinios + nuostatos/vertybės + įgūdžiai/gebėjimai = elgesys

Klaidos, kurių reikėtų vengti

Visų tipų prevencijos programoms gresia pavojus tapti propagandos kampanijomis, jei:
- informacija apie psichoaktyviąsias medžiagas atrenkama selektyviai,
- nesileidžiant į diskusijas viskas pateikiama tik kaip gerai arba blogai, juoda arba balta,
- bet kokia kaina siekiama pakreipti vaiko elgesį norima linkme.
Jauni žmonės geriau nei kas kitas sugeba atskirti, kada suaugusieji nori jais manipuliuoti, tad tokių programų rezultatas greičiau bus ne efektyvi prevencija, o patikimo kontakto su paaugliu praradimas. Gąsdinimais ir pamokslavimais pagrįsta prevencija – nieko verta. Jaunimui reikia faktų, kad jis padarytų informacija paremtą apsisprendimą

Bendras prevencijos modelis

Įdiegiant prevencijos programas Lietuvos mokyklose, būtų galima remtis bendru Europos modeliu, kurį sudaro šie komponentai:
1. Poreikis ir prioritetai. Mokyklos bendruomenė supranta prevencijos programos būtinumą, jai teikiamas prioritetas. Programa atitinka mokyklos poreikius.
2. Mokyklos atmosfera. Mokyklos administracija aktyviai palaiko programos įdiegimą, mokytojai supranta šios programos svarbą ir paliko pagrindines jos idėjas, Mokyklos vidaus taisyklėse aptariami rūkymo, alkoholio, narkotikų vartojimo klausimai.
3. Mokiniai. Jaučiasi pilnaverčiais mokyklos bendruomenės nariais, aktyviai dalyvauja įdiegiant prevencinę programą.
4. Socialinis-politinis kontekstas. Labai svarbu, kad mokykla nebūtų tik „oazė“, kurioje vyksta pirminė prevencija. Prevencija bus efektyvi tik tada, kai jos idėjas palaikys visa bendruomenė. Būtina informuoti tėvus apie mokykloje vykdomas prevencijos programas bei vidaus elgesio taisykles. Taip pat reikėtų tėvams išaiškinti, ką mokykla darys, kokių konkrečių žingsnių imsis, jie sužinos, pastebės ar įtars, kad moksleivis:

- yra apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų mokykloje ar jos teritorijoje,
- parduoda narkotikus mokykloje ar jos teritorijoje,
- rūko mokykloje ar jos teritorijoje,
- nelanko mokyklos be pateisinamos priežasties,
- priekabiauja prie kitų moksleivių ar mokytojų,
- niokoja mokyklos turtą,
- savo elgesiu kelia grėsmę kitiems mokyklos bendruomenės nariams.

5. Mokymo programa. Prevencinė programa privalo turėti „savo vietą“ bendroje mokymo programoje. Tai gali būti tiek atskiros pamokos, tiek integracija į įvairius dalykus ar tam skirtos klasės valandėlės.
6. Resursai. Vykdant programą labai svarbu turėti mokymo medžiagos (knygos, brošiūros, video filmai ir pan.). Svarbi ir finansinė parama.
7. Mokytojai. Svarbu, kad mokykloje būtų motyvuotas ir įgudęs psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencinės veiklos organizatorius. Jis turi planuoti ir koordinuoti veiklą, turi rūpintis mokytojų mokymais. Bendrų žinių apie psichoaktyviąsias medžiagas, jų vartojimą, pagrindinius prevencijos principus turi gauti visi mokytojai bei mokyklos personalas. Dalykų, kuriuose vykdoma sisteminga prevencija, mokytojai bei klasių auklėtojai turi įgyti specialių žinių, kurios įgalintų vesti užsiėmimus šia tema. Svarbu, kad vietoj didaktinių priemonių ar gąsdinimo taktikos bendraudami su mokiniais mokytojai naudotų aktyvius ugdymo metodus, t.y. diskusijas, mokymąsi bendradarbiaujant, vaidmenų atlikimą.
8. Programos charakteristika. Mokykloje vykdoma prevencinė programa turi turėti aiškius tikslus, atitikti šalies politiką bei švietimo sistemos politiką psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės ir prevencijos kausimais.