Pagalba asmenų sergančių priklausomybe nuo narkotikų šeimoms
Nuo narkomanijos kenčia ne tik narkotikus vartojantys asmenys, bet ir jų artimieji, ypač tėvai. Tačiau dauguma vengia apie tai kalbėti, nes jaučia gėdą, kaltę, neigiamą bendruomenės požiūrį, arba kalba labai privačioje aplinkoje. Taigi priklausomybė nuo narkotikų tampa „nematoma“ problema, arba atvira paslaptimi: atvira todėl, kad visi šeimoje (bendruomenėje) žino apie tai, tačiau niekas neturi žinoti, kad visi žino. Ir niekas apie tai nekalba!
Tėvai prisiima neįmanomą užduotį – ištraukti savo vaiką iš narkomanijos. Tačiau reikia suprasti, kad be paties narkomano noro ir nusistatymo jo įpročių niekas nepakeis. Tėvai negali ir neturi prisiimti atsakomybės už narkomaną, visų pirma jie turi būti atsakingi už savo pačių gyvenimus. Tokioje situacijoje kaip tik ir gali padėti savigalba. Savigalbos idėja paprasta – visi žmonės turi vidinių išteklių, kuriuos galima sužadinti ir sutelkti, kai iškyla rimta problema.
Savigalba – tai gebėjimas panaudoti savo galimybes, rasti vidinių išteklių, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pačiam kreipti jį norima linkme. Savigalba reiškia pokyčių pradžią, kai iš pasyvaus stebėtojo tampate aktyviu savo gyvenimo dalyviu.”

Savigalba Lietuvoje
Skandinavijos šalyse – Norvegijoje ir Danijoje – savigalbos praktika paplitusi labai plačiai; pirmosios tėvų partnerystės grupės Norvegijoje sėkmingai veikia jau nuo 1967 metų. Tuo tarpu Lietuvoje ši praktika dar nauja. Mūsų šalyje šiuo metu veikia dvi narkomanų tėvų savigalbos grupės (Vilniuje ir Klaipėdoje), susivienijusios į nevyriausybinę organizaciją „Tėvų partnerystė“. Jai priklauso tėvai, kurių vaikai ar kiti šeimos nariai turi problemų dėl priklausomybės narkotikams. „Tėvų partnerystė“ sukurta siekiant padėti šeimoms išgyventi, prisitaikant prie esamos situacijos, įgyti patyrimo ir žinių, taip pat kurti reabilitacijos programas, tobulinti įstatyminę bazę. Siekdama šių tikslų organizacija bendradarbiauja su savivaldybių, Narkotikų kontrolės departamento specialistais, socialiniais darbuotojais, gydytojais, psichologais ir kitais narkomanijos prevencijos srityje dirbančiais specialistais.

Tėvai – apie patirtį savigalbos grupėse
„[...] Aš džiaugiuosi, kad dabar galiu apie tai pasakoti jau būtuoju laiku. Visa tai buvo ir tęsėsi, kol likimas man nepametėjo išsigelbėjimo rato. Tai atsitiko šiek tiek daugiau nei prieš metus. Kaip tik tuo metu prasidėjo akcija prieš lengvų narkotikų legalizavimą, ir aš, paskambinusi televizijos laidoje nurodytu numeriu, pasisiūliau padėti rinkti parašus, trumpai pasakiusi, kad turiu problemą ir ieškau pagalbos sūnui. Štai taip sužinojau, kad yra pagalba ir tėvams. Tokiu būdu ir “atradau” savigalbos grupę.
 
Pirmą dieną apsilankiau grupėje ir buvau sutikta draugiškai, kaip sena pažįstama. Turbūt visi, kas susidūręs su panašia problema, iškart pasijunta viens kitam artimi. Man leido išsikalbėti, išsakyti savo skausmą, tačiau, jei būčiau nenorėjusi, niekas nebūtų manęs vertęs tai daryti. Tuo metu man atrodė, kad mano padėtis beviltiška. Ir tą kartą aš daugiausiai kalbėjau apie sūnų. Mano vienintelis rūpestis – kaip prikalbinti jį gydytis ir jam padėti. Ir tuomet išgirdau siūlymą pakalbėti apie save. Niekas nenurodinėjo, nekritikavo, nepriekaištavo, kai išsakiau savo baimes ir nerimą. Mane suprato. Kitos motinos buvo labiau patyrusios, turinčios ne mažesnių problemų, tačiau su jomis susigyvenusios. Joms esu labai dėkinga, iki šiol jos man tebėra autoritetai. O susitikimui pasibaigus, mane pakvietė ateiti kitą kartą, po savaitės. Nekilo jokių abejonių, nebuvo jokio svarstymo, eiti ar neiti kitą kartą, nes aš atradau tuos, kurie suprato mane ir kur aš galėjau pasimokyti.
Pamažu aš pradėjau sveikti, išmokau atsigręžti į save. Lioviausi save kankinti dėl nesamų
kalčių, išmokau stabdyti norą kontroliuoti, prisiimti atsakomybę už sūnaus elgesį, atsispirti šantažui. Aš sužinojau iš kitų patirties, kaip reikėtų elgtis su sūnumi narkomanu, ko galiu tikėtis vienu ar kitu atveju. Naivu manyti, kad gausi receptą ar tuoj pat viskas pasikeis. Svarbiausia, reikia įsisąmoninti, kad sprendimus reikia priimti ir keistis pačiai. Kai tai suvokiau, įgijau stiprybės. Tikriausiai dėl to, kad aš, kaip pavyzdinga mokinė, visur stengiausi gauti daugiau žinių, gerai išmokau pamokas savigalbos grupėj ir pradėjau keistis pati. Pripažinau savo bejėgiškumą prieš sūnaus ligą, susitaikiau su tuo, neužsisklendžiau savyje, ir tai davė savo vaisių. Todėl šiandien galiu džiaugtis, kad yra teigiamų pokyčių mano sūnaus gyvenime. Jis pradėjo dirbti ir jau beveik pusmetį nevartoja.
 
Tiesa, baimės šešėlis, įtarimai turbūt niekada neišnyks, kadangi gerai žinau apie narkotikų poveikį ir vis dar bijau atkryčio. Bijau patikėti, kad taip atsitiko be specialaus sūnaus gydymo. Dabar mano santykiai su sūnumi grįžta į normalias vėžes, mes pradėjome vėl bendrauti, kalbėtis įvairiomis temomis. Žinoma, mūsų nuomonės daugeliu klausimų skiriasi, skirtingas ir mūsų vertybių supratimas (turbūt tai natūralus kartų konfliktas), bet stengiuosi būti tolerantiška, kad nenubaidyčiau to mažo vilties paukštelio, kuris pradėjo sklandyti virš mano namų. Ir net jei sūnus vėl atkristų, aš manau, kad sugebėčiau pakelti dar kartą šiuos sunkius išbandymus kur kas lengviau. Dabar, kai mano gyvenimas tapo šviesesnis, viltingai galiu žvelgti į ateitį, aš ir toliau kiekvieną savaitę lankausi grupėje. Tai yra mano dienotvarkės šventas laikas, kuriuo aš neplanuoju jokių kitų reikalų. Tai man reikalinga, tarp vienodo likimo draugų aš semiuosi ištvermės ir stiprybės. Dabar, kai į grupę ateina nauji žmonės, juose atpažįstu save, prisimenu savo pirmąjį kartą grupėje, matau anksčiau darytas tas pačias klaidas. Tuomet rūpėjo tik sūnus, save buvau pamiršusi. Jei apie savigalbos grupę būčiau žinojusi anksčiau, būčiau mažiau patyrusi kančių“.
 
Mama Ilona,
Narkomanų artimųjų savigalbos
grupės narė
Vilnius

Teigiami savigalbos aspektai:
- Pagalba kitiems padedant sau
- Padeda įveikti nepažįstamą situaciją ir spręsti naujas problemas
- Labiau suvokiamas individualybės augimas
- Galima mokytis iš savo ir kitų patirties
- Padeda suprasti, kas esate jūs kaip individas ir motina/tėvas
- Skatina diskusijas
- Moko nustatyti ribas
- Padeda tvarkyti mintis ir jausmus
- Jausmai būna įvairūs, tačiau nebūna “teisingų” ir “neteisingų”.

Savigalbos grupės veiklos principai
- Laikomasi nuostatos “čia ir dabar”.
- Nariai pasakoja apie kritines situacijas bei incidentus, su kuriais jie susidūrė, ir ką jie darė tokiais atvejais, laikantis nuostatos “ten ir tada”. Tikslas yra suprasti incidentą, prisimenant jį ir papasakojant grupei, gilinantis į save ir kalbant, kaip pavyko (nepavyko).
- Grupė pasirenka temas, pavyzdžiui, kalba apie ryšius, ribų nustatymą tarp tėvų, kaip visuomenės narių ir šeimos narių, ir narkomano.
- Grupė įvertina, kaip jai sekėsi dirbti, aptaria grupės dinamiką

Keletas „paprastų tiesų” apie savigalbos grupes:

  • 4-8 dalyviai. Negerai, kai grupės narių yra per mažai ir kai jų per daug. Per mažai narių neužtikrins stabilios grupės veiklos, o kai jų per daug, sunku kiekvienam skirti pakankamai erdvės ir laiko.
  • Vyrai ir moterys. Jei įmanoma ir jei pakanka narių, grupė geriausiai funkcionuoja, kai ją sudaro abiejų lyčių atstovai. Tai leidžia susipažinti su skirtinga patirtimi ir skirtingu požiūriu.
  • Du steigėjai. Kai tai įmanoma, grupę inicijuoja ir įkuria du asmenys, turintys tą pačią problemą, kaip ir kiti grupės nariai. Jie turi buti sėkmingai išbandę savigalbos metodą ir gebėti pademonstruoti jį naujojoje grupėje.
  • Skirtingas amžius. Būtų gerai, kad tarp grupės narių nesusidarytų didesnis nei 15 metų amžiaus skirtumas. Iš patirties žinoma, kad priešingu atveju grupėje įsivyraus jausmai, kuriuos be specialistų pagalbos bus sunku suvaldyti.
  • Užsiėmimai - kas savaitę. Savigalba – tęstinis procesas. Jei tarp užsiėmimų bus per ilgos pertraukas, tai užtikrinti bus sunku.
  • Susirinkimų vieta. Savigalbos grupių užsiėmimai gali vykti ir visuomeninės paskirties patalpose, ir grupės narių namuose.
  • Dvi valandos – maksimali susirinkimo trukmė, nes grupėje paprastai nagrinėjamos sudėtingos problemos, ir tai gali varginti. Laiko limitas taip pat padeda planuoti užsiėmimo eigą.
  • Be vadovų. Savigalbos grupėse nėra vadovų, grupės veikla grindžiama kiekvieno nario žiniomis apie savo problemą. Tai sudaro sąlygas kiekvienam sutelkti asmeninę atsakomybę. Patirtis rodo, kad užtenka vos trupučio vadovavimo, jog dalyviai pasijustų nesą atsakingi už grupės veiklą.
  • Grupės uždarumas. Į susifomavusią grupę nauji nariai nepriimami, jei grupė tam nepasirengusi. Kiekvieną kartą kai pasirodo naujas dalyvis, nutrūksta jau prasidėję procesai ir tenka iš naujo kurti bendrumo atmosferą. Šią patirtį reikia prisiminti, nes jei į grupę įstoja vienas - du nauji nariai, tai reiškia NAUJOS GRUPĖS formavimąsi.
  • Kuklios vaišės. Trumpų pertraukėlių metu siūloma pasivaišinti kava ar arbata, bet be didesnių vaišių. Pagrindinė grupės darbo priemonė – pokalbiai.
  • Konfidencialumas. Visi dalyviai turi jaustis saugūs ir žinoti, kad visa, apie ką kalbama užsiėmimų metu, neišeis už grupės ribų.
  • Lankomumas. Kiekvienas grupės narys PRIVALO PRANEŠTI, jei negalės dalyvauti užsiėmime. Jei to nebus, grupė gaiš laiką svarstydama, kodėl vienas ar kitas asmuo nepasirodė, užuot kalbėjusi apie esančiuosius.