Psichoaktyviųjų medžiagų temos specifika
Žiniasklaida gali turėti didelę įtaką psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos veikloje: dalyvauti formuojant visuomenės normas, teikti informaciją apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą, galimą pagalbą ir pan. Net 20 proc. efektyvios psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos sudaro informacija, kiti 80 proc. – tai socialiniai (bendraamžių įtaka, moralinės normos) ir asmeniniai (asmenybės ypatumai, psichikos sveikata) veiksniai. Svarbu paminėti, kad žiniasklaida yra vienas svarbiausių informacijos šaltinis apie psichoaktyviąsias medžiagas tiems, kurie neturi tiesioginio kontakto su psichoaktyviosiomis medžiagomis ir jų vartotojais. Todėl informacijos pateikimas šia tema reikalauja specifinių žinių – ją būtina pateikti tiksliai, objektyviai, kad ji neskatintų smalsumo ir neliktų dviprasmybių.

Gąsdinti ar informuoti?
Vien akcentavimas, koks „blogis“ yra psichoaktyviosios medžiagos, nėra pati tinkamiausia prevencijos taktika. Viena vertus, skirtingai nei suaugusieji, jauni žmonės nejaučia mirties baimės – vieniems ji atrodo tolima, kiti, atvirkščiai, vadovaujasi šūkiu „tikiuosi spėsiu mirti prieš pasendamas“. Pernelyg gąsdinančios žinutės neefektyvios dar ir todėl, kad jauni žmonės greitai perpranta, jog pateikiama informacija nėra visiškai patikima. Mėginimai įbauginti gali netgi duoti atvirkštinį rezultatą, t.y. ne atgrasinti nuo psichoaktyviųjų medžiagų, o paskatinti jas vartoti.

Konfliktuojanti informacija
Nušviesdama psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą, žiniasklaida neretai pateikia konfliktuojančio pobūdžio informaciją. Viena vertus, akcentuojamos neigiamos tendencijos: skelbiami įvairių tyrimų duomenys, pažymint didėjantį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, pasakojami atvejai, kaip šių medžiagų vartojimas paskatino nusikalstamą veiklą, perdozavimas baigėsi mirtimi ir pan. Kita vertus, tame pačiame leidinyje ar TV kanale aptinkama ir kitokio pobūdžio informacija: pramogų pasaulio įžymybės, vartojančios psichoaktyviąsias medžiagas vaizduojamos patraukliai, kaip savaime suprantamas reiškinys. Toks nenuoseklumas ypač glumina jaunesnio amžiaus skaitytojus ir žiūrovus.

Kaip žurnalistui pačiam to nenorint netapti psichoaktyviųjų medžiagų reklamuotoju?

  • Informaciją apie psichoaktyviąsias medžiagas ir jų keliamas problemas visuomenei teikite atsakingai – pagrįskite ją tikrais faktais, tyrimų duomenimis.
  • Visais atvejais demonstruokite neigiamą nuostatą psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo atžvilgiu.
  • Neakcentuokite vien malonių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pasekmių (pvz. aktyvumo, kūrybiškumo ir pan.), visada šalia paminėkite ir neigiamas pasekmes, neminėkite garsių dainininkų, rašytojų, kurie piktnaudžiavo psichoaktyviosiomis medžiagomis, kaip teigiamų pavyzdžių, nes taip sužadinamas paauglių smalsumas ir noras jiems patiems išbandyti.
  • Nepateikite informacijos apie tai, kaip pasigaminti ir vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.
  • Nereikėtų propaguoti saugaus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nes tokiu būdu formuojamas supratimas, kad problemos dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo kyla tik tada, kai jos neteisingai vartojamos (per didelė dozė, maišomos nesuderinamos medžiagos, leidžiamasi ne taip).
  • Akcentuodami psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą atskiriems asmenims ir bendruomenėms, neperlenkite lazdos ir nesukurkite nuostatos, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas – neatskiriama šiuolaikinio jaunimo gyvenimo dalis. Neapgalvoti teiginiai, kad “beveik visi moksleiviai jau yra pabandę narkotikų”, “dideliuose miestuose jau visi svaiginasi” ir pan. skatina ir tuos, kurie dar nebandė, neatsilikti “nuo mados” ir “tapti šiuolaikiniu”.
  • Neminėkite tikslių psichoaktyviųjų medžiagų kainų ar nelegalios prekybos nešamų pelnų.
  • Atsisakykite visuomenę klaidinančių mitų apie psichoaktyviąsias medžiagas ir jų keliamas problemas.
  • Pateikite kuo daugiau informacijos, kur ieškoti pagalbos.